Blog

CLASSIC LIST

Blog

tymai.jpg

2019-03-27 Naujienos

Kas yra tymai?

Tymai – tai ūmi, itin užkrečiama virusinė infekcija, plintanti oro lašeliniu būdu ir pasireiškianti karščiavimu, bėrimu ir kvėpavimo takų bei akių junginės uždegimu. Tymai buvo ir iki šiol yra viena dažniausių mirčių priežasčių tarp visų vakcinomis kontroliuojamų ligų. Tymais vis dar labai daug sergama šalyse, kur skiepijimų apimtys nepakankamos.

Koks sukėlėjas?

Tymų sukėlėjas priklauso Paramyxovirus šeimos Morbillivirus genčiai. Tai vieno antigeninio tipo RNR turintis virusas, mažai atsparus išorinėje aplinkoje. Tymų virusai yra ypač lakūs, todėl nesiėmus specialių priemonių, jie plinta oro srautais pastato ribose: koridoriais, laiptinėmis, ventiliacijos kanalais, instaliacijų šachtomis ir pan. Virusas labai jautrus ultravioletiniai radiacijai, todėl lauke tikimybė užsikrėsti labai maža.

Kaip užsikrečiama tymais?

Tymų infekcijos šaltinis – sergantis žmogus. Iš infekuoto asmens tymų virusas išsiskiria per kvėpavimo takus, pradedant pirmomis ligos dienomis, iš viso 4-7 dienas. Pagrindinis perdavimo būdas – oro lašelinis. Tymams imlūs yra ir vaikai, ir suaugusieji. Iki 90-95% imlių, imuniteto neturinčių asmenų, kontaktavusių su sergančiuoju tymais, suserga.

Kokie yra tymų simptomai?

Tymų inkubacinis periodas trunka nuo 7-9 iki 17, kartais – iki 21 dienos. Liga prasideda karščiavimu, kosuliu, sloga, akių junginių uždegimu. Po 1–2 dienų nuo ligos pradžios išberia, pirmiausia – galvos srityje, vėliau bėrimas „leidžiasi“ žemyn, apima liemenį, galūnes. Bėrimui nykstant, jo vietoje dar kurį laiką išlieka rusva pigmentacija. Sergant tymais, dažnai dar prisideda viruso sukeltas plaučių uždegimas, gerklų pakenkimas (krupas), rečiau – smegenų uždegimas (encefalitas). Dažniausios tymų komplikacijos – pneumonijos, laringitai, otitai. Retais atvejais gali komplikuotis encefalitu.

Koks gydymas?

Specifinių tymų gydymo priemonių nėra, taikomas simptominis gydymas.

Kaip apsisaugoti nuo tymų?

Tymų vakcina pasaulyje skiepijama jau daugiau nei 40 metų. Tai gyvų susilpnintų virusų vakcina, skiepijama antraisiais gyvenimo metais. Kad susidarytų ilgalaikis imunitetas ir imuninės atminties mechanizmai, tymų vakciną būtina įskiepyti bent du kartus. Lietuvoje vaikai pagal nacionalinį skiepų kalendorių yra skiepijami 15 mėn. ir 6-7 m. amžiaus. Skiepijama kombinuota tymų-epideminio parotito-raudonukės (MMR) vakcina. Lietuvoje nuo tymų pradėta skiepyti 1964 metais.

Parengė

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras
Imunoprofilaktikos skyrius


gemorragicheskaya_lihoradka.jpeg.crop_display.jpg

2018-04-27 Naujienos

DAŽNIAUSIAI UŽDUODAMI KLAUSIMAI APIE EBOLA HEMORAGINĘ KARŠTLIGĘ

1. Kas yra Ebola hemoraginė karštligė?

Ebola hemoraginė karštligė (EHK) yra labai sunki, dažnai mirtina liga, nuo kurios mirštamumas siekia iki 90%. Šia liga serga žmonės ir primatai (makakos, gorilos ir šimpanzės).

Ebola virusas pirmą kartą buvo nustatytas 1976 metais Afrikoje vienu metu kilusiuose protrūkiuose netoli Ebola upės Kongo demokratinėje respublikoje, kitas – vienoje Sudano teritorijoje.

Viruso kilmė yra nežinoma, tačiau turimais tyrimų duomenimis, Afrikos vaisiais mintantys šikšnosparniai (Pteropodidae) yra pagrindinis natūralus Ebola viruso rezervuaras.

 

2. Kaip žmonės užsikrečia Ebola virusu?

 

Ebola virusas į žmonių populiaciją patenka  sąlyčio būdu  su laukinių infekuotų gyvūnų krauju, išskyromis, organais ar kūno skysčiais. Užsikrėtimas taip pat gali įvykti sąlyčio metu su sergančiais ar kritusiais gyvūnais (šimpanzėmis, vaisiais mintančiais šikšnosparniais, beždžionėmis, miško antilopėmis ir dygliatriušiais) arba tvarkant atogrąžų mišką. Todėl labai svarbu vengti sąlyčio su gyvūnais ir jų lavonais, netvarkyti žvėrienos.

Šio protrūkio Vakarų Afrikos šalyse metu virusas pinta nuo žmogaus žmogui. Užsikrėtimas įvyksta per tiesioginį sąlytį su ligonių krauju, kūno skysčiais arba išskyromis (šlapimu, išmatomis, seilėmis, sperma) per pažeistą odą ar gleivines. Užsikrėtimas taip pat gali įvykti, jei sveiko žmogaus pažeista oda ar gleivinės liečiasi su ligonio krauju ar kūno skysčiais užterštais aplinkos daiktais, pavyzdžiui, suteptais drabužiais, patalyne, per panaudotas adatas.

Sveikatos priežiūros darbuotojai dažniausiai turi sąlytį su virusu slaugydami EHK sergančius ligonius. Tačiau tai atsitinka tik tuomet, kai medicinos personalas nenaudoja asmeninių apsaugos priemonių arba nevykdo infekcijų kontrolės priemonių. Visų lygių sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai turi būti supažindinami su ligos požymiais, viruso plitimo būdais ir griežtai laikytis infekcijų kontrolės rekomendacijų.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nerekomenduoja namuose slaugyti asmenų su EHK požymiais. Tokie ligoniai turi būti izoliuoti ir gydomi specializuotose gydymo įstaigose, kuriose yra kvalifikuotas personalas ir priemonės bei užtikrinta infekcijų kontrolė.

Infekcijos plitimas bendruomenėje vykta mirusiųjų laidojimo ceremonijų metu. Ebola viruso perdavime didelį vaidmenį vaidina ceremonijų metu tiesioginis sąlytis su kūnu. Asmenys, mirę nuo EHK, turi būti tvarkomi naudojant neperšlampamą apsauginę aprangą ir pirštines. Lavonai turi būti laidojami nedelsiant. PSO rekomenduoja, kad  mirusiuosius laidotų specialiai apmokyti asmenys, aprūpinti apsaugos priemonėmis.

Sergantys EHK žmonės užkrečiami tol, kol jų kraujyje ar kūno skysčiuose yra randamas virusas. Dėl šios priežasties infekuotų ligonių kraujas yra tiriamas tol, kol įsitikinama, jog pasveikusio asmens kraujyje virusas necirkuliuoja ir grįžęs namo pasveikęs asmuo nekels pavojaus šeimos nariams ir bendruomenei. Pasveikęs asmuo dar kurį laiką virusą gali platinti per nesaugius lytinius santykius, kadangi pasveikusių vyrų spermoje virusas gali būti randamas iki 7 savaičių po pasveikimo.

3. Kas turi didžiausią riziką?

Didžiausią užsikrėtimo riziką turi:

  • sveikatos priežiūros darbuotojai, turintys sąlytį su ligoniu, ligonių krauju ir kūno skysčiais
  • kiti sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojai, turintys sąlytį su užterštais daiktais ir įrengimais;
  • greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, kuriems reikės gabenti įtariamus sergant ar sergančius EHK;
  • dirbantys laboratorijose su įtariamų sergant ir sergančių EHK klinikine medžiaga;
  •  visuomenės sveikatos priežiūros specialistai, kuriems reikės atlikti visuomenės sveikatos veiksmus, susijusius su sąlytį turėjusių asmenų išaiškinimu;
  • laidojimo paslaugas teikiantis personalas, kuris gali susidurti su EHK atveju.

 

Ar kiti  asmenys, pavyzdžiui, turintys imunosupresiją, kitų sveikatos sutrikimų yra labiau jautresni Ebola virusui, reikalingi papildomi tyrimai.

Viruso plitimas gali būti valdomas taikant infekcijų kontrolės priemones sveikatos priežiūros įstaigose.

4. Kokie yra Ebola  hemoraginės karštligės požymiai?

Liga prasideda staiga ir pasireiškia karščiavimu, silpnumu, raumenų, galvos, gerklės skausmu. Kiek vėliau prasideda viduriavimas, vėmimas, atsiranda bėrimas, sutrinka inkstų ir kepenų veikla, kiek rečiau – išorinis ir vidinis kraujavimas.

Laboratoriniai kraujo tyrimai rodo sumažėjusį  leukocitų ir trombocitų skaičių ir padidėjusią kepenų fermentų koncentraciją.

Inkubacinis ligos periodas (intervalas nuo užsikrėtimo iki pirmųjų ligos požymių pasireiškimo) trunka 2-21 dieną. Užsikrėtęs asmuo gali perduoti virusą kitiems tik pasireiškus pirmiems ligos požymiams. Per visą inkubacinį periodą užsikrėtęs asmuo viruso neplatina.

5. Kaip Ebola hemoraginė karštligė diagnozuojama?

EHK gali būti patvirtinta atlikus specialius kraujo laboratorinius tyrimus. Tačiau tokie tyrimai vykdomi ne kiekvienoje laboratorijoje. Kadangi Ebola virusas yra labai pavojingas, tyrimai atliekami laboratorijose, atitinkančiose didelio biosaugos lygio reikalavimus. Virusą kraujyje nustatyti galima tik esant išreikštiems ligos požymiams. Nustatyti laboratoriniais tyrimais užsikrėtusius asmenis iki ligos požymių pasireiškimo neįmanoma.

6. Kada reikia kreiptis medicinos pagalbos?

Jeigu jūs lankėtes teritorijoje, kurioje nustatytas Ebola viruso plitimas ar  turėjote sąlytį su įtariamu sergant ar sergančiu EHK asmeniu ir jums prasidėjo ligos požymiai, nedelsiant turite kreiptis medicinos pagalbos.

Taip pat būtina pranešti sveikatos priežiūros specialistams apie jums žinomus visus įtariamus sergant ir sergančius. Kuo skubiau suteikiama medicinos pagalba susirgusiems, tuo didesni ligonių išgyvenamumo rodikliai. Infekcijos plitimui kontroliuoti labai svarbu nedelsiant pradėti vykdyti infekcijų kontrolės priemones gydymo įstaigoje.

 

7. Koks yra ligos gydymas?

Specifinio gydymo (licencijuotų vaistų) EHK gydyti kol kas nėra.
Sunkiai sergantiems ligoniams reikalingas intensyvus palaikomasis gydymas. Dažniausiai tokie ligoniai yra dehidratuoti (netekę daug organizmo skysčių), todėl jiems būtinas skysčių ir elektrolitų atstatymas per  intravenines  lašelines. Kai kurie pacientai pasveiksta dėl tinkamos medicininės pagalbos. Ankstesnių EHK protrūkių metu 50-90 % ligonių mirdavo. Pastarojo protrūkio Vakarų Afrikoje metu mirštamumas siekia apie 60%.

Ebola viruso plitimui kontroliuoti būtina asmenis, įtariamus sergant ar sergančius EHK, izoliuoti ir gydyti specializuotose sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose taikomos griežtos infekcijų kontrolės priemonės.

 

8. Ar aš galiu išvengti ligos?

 

Šiuo metu nėra licencijuotų vaistų ir vakcinos nuo Ebola viruso ligos, tačiau abiejų preparatų tyrimai vykdomi.

Kai virusas patenka į žmonių bendruomenę, viruso plitimas gali tapti nekontroliuojamas. Todėl
visuomenės, sveikatos priežiūros specialistų budrumas, informuotumas apie Ebola viruso ligos rizikos veiksnius, apsaugos priemones yra pagrindiniai būdai, padedantys sumažinti ligų ir mirčių skaičių.
Būdai, kaip išvengti infekcijos ir perdavimo

 

Pirmieji EHK ligoniai paprastai  užsikrečia nuo laukinių gyvūnų ar jų skerdenos.  Kiti asmenys Ebola virusu užsikrečia turėdami sąlytį su sergančiųjų krauju ir kūno skysčiais, nesaugiai prižiūrėdami sergančiuosius, nesaugiai laidodami. Šio protrūkio metu pagrindinis infekcijos plitimas vyksta nuo žmogaus  žmogui. Infekcijos profilaktikai, viruso plitimo ribojimui ar nutraukimui rekomenduojamos šios priemonės:

  • Svarbu žinoti ligos požymius, infekcijos plitimo būdus ir būdus viruso plitimui nutraukti. Daugiau informacijos apie Ebola virusą ir ligą galite rasti Pasaulio sveikatos organizacijos (www.who.int) , Europos ligų prevencijos ir kontrolės (www.ecdc.europa.eu) , Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (www.ulac.lt)  internetinėse svetainėse );
  • Sekti Sveikatos apsaugos ministerijos, kitų institucijų rekomendacijas ir jomis vadovautis;
  • Jeigu jums kyla įtarimas, kad šalia yra žmogus, galimai sergantis EHK, rekomenduokite jam nedelsiant kreiptis medicinos pagalbos;
  • Aplankius ligonį gydymo įstaigoje, išėjus iš palatos, būtina nedelsiant nusiplauti rankas su muilu;
  • Tvarkyti mirusiųjų nuo EHK palaikus tik su asmeninėmis apsaugos priemonėmis. Mirusiųjų kūnai laidojami nedelsiant.

Be to būtina vengti sąlyčio su laukiniais gyvūnais, kurie gali būti Ebola viruso šaltiniais (šimpanzėmis, vaisiais mintančiais šikšnosparniais, beždžionėmis, miško antilopėmis ir dygliatriušiais). Gyvūnų mėsą ar kraują prieš vartojimą būtina labai gerai apdoroti karščiu.

9. Kaip sveikatos priežiūros darbuotojai apsaugo save nuo Ebola viruso?

Turėdami profesinį sąlytį su sergančiais EHK, sveikatos priežiūros darbuotojai turi žymiai didesnę Ebola virusu užsikrėtimo riziką, nei kitos visuomenės grupės. Rekomenduojamos ir taikomos svarbios prevencinės priemonės yra būtinos viruso plitimui riboti bei nutraukti sveikatos priežiūros įstaigose, apsaugoti nuo užsikrėtimo ne tik personalą, bet ir kitus asmenis. Todėl sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose gydomi sergantys EHK, turi būti taikomos standartinės ir papildomos izoliavimo priemonės, reglamentuotos norminiuose dokumentuose bei rekomenduojamos PSO.

10. Ar įtariami sergant ir sergantys Ebola hemoragine karštlige asmenys turi būti izoliuoti nuo kitų pacientų?

Asmenis, įtariamus sergant ir sergančius EHK, rekomenduojama izoliuoti nuo kitų ligonių izoliacinėse palatose. Jei tokių palatų nėra, sergantys EHK ligoniai turi būti izoliuojami nuo kitų ligonių atskirose patalpose (zonose). Tačiau tokiose atskirose patalpose ligoniai turi būti atskirti vienas nuo kito. Įėjimas į šias zonas turi būti ribojamas, o EHK sergantiems ligoniams turi būti  skirtos tik jiems gydyti ir slaugyti naudojamos priemonės ir įranga. Ligonių judėjimas tokiose patalpose (zonose) draudžiamas. Ligonius, sergančius EHK, turi prižiūrėti tik jiems paskirtas ir apmokytas personalas.

11. Ar leidžiami lankytojai, kur izoliuoti ir gydomi įtariami sergant ir sergantys Ebola hemoragine karštlige asmenys?

Įtariamų sergant ir ligonių, sergančių EHK, lankymas yra nerekomenduojamas. Esant būtinybei, išskirtinais atvejais gali būti leidžiami tėvai slaugyti sergančio vaiko.

12. Ar būtinos asmeninės apsaugos priemonės prižiūrint ligonius?

  • Be standartinių izoliavimo priemonių sveikatos priežiūros įstaigose turi būti taikomos papildomos pacientų izoliavimo pagal infekcijos plitimo būdą priemonės siekiant išvengti sąlyčio su ligonio krauju, kūno skysčiais ar užterštais aplinkos daiktais, pavyzdžiui,  užteršta patalyne, ligonio rūbais ar panaudotomis adatomis.
  • Visi lankytojai (jei tokie įleidžiami) ir gydymo įstaigos sveikatos priežiūros darbuotojai privalo dėvėti asmenines apsaugos priemones, iš kurių būtiniausios: medicinė kaukė, vienkartinės pirštinės, neperšlampamas chalatas, specialus apavas, akių ir veido apsaugos priemonės.

13. Ar svarbi rankų higiena?

Rankų higiena yra labai svarbi ir rankos turi būti kruopščiai plaunamos:

  • Prieš užsidedant pirštines ir asmenines apsaugos priemones įeinant į izoliacinę palatą ar patalpą;
  • Prieš atliekant bet kokią nukenksminimo ar aseptinę procedūrą ligoniui;
  • Po bet kokio sąlyčio su ligonio krauju ar kūno skysčiais;
  • Po bet kokio prisilietimo su ligonio aplinkos daiktais ar priemonėmis;
  • Nusiėmus asmenines apsaugos priemones išėjus iš izoliacinės palatos ar patalpos.

Būtina pažymėti, kad nenusiplovus rankų po asmeninių apsaugos priemonių nusiėmimo, šios priemonės neužtikrins apsaugos nuo užsikrėtimo virusu.

Rankų higienai galima naudoti pramoninės gamybos alkoholinius rankų antiseptikus. Užterštos rankos plaunamos su muilu ir tekančiu šiltu vandeniu pagal PSO rekomendacijas. Sieniniai skysto muilo ir rankų antiseptiko dozatoriai turi būti visose ligoniams atliekamų procedūrų vietose, prie įėjimo į izoliacinę palatą ar specialiai skirtas patalpas ir šiose patalpose. Rankų nusausinimui turi būti naudojami tik vienkartiniai popieriniai rankšluosčiai.

14. Kokios kitos papildomos profilaktikos priemonės turi būti taikomos sveikatos priežiūros įstaigose?

Užsikrėtimo ligonio krauju ar kūno skysčiais profilaktikai labai svarbu saugiai atlikti invazines procedūras, kruopščiai valyti ir dezinfekuoti aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršius, saugiai šalinti medicinines atliekas ir tvarkyti skalbinius.

Taip pat labai svarbu saugiai elgtis su įtariamų sergant ir sergančiųjų EHK klinikine medžiaga laboratorijose; saugiai tvarkyti lavonus skrodimo metu, paruošiant palaikus laidojimui.  Visi sveikatos priežiūros darbuotojai ir pagalbinis personalas, atliekantis  tokio pobūdžio darbus,  privalo naudoti asmenines apsaugos priemones, reglamentuotas norminiuose dokumentuose  ir rekomenduojamas PSO.

15. Kokiomis priemonėmis PSO užtikrina visuomenės sveikatos apsaugą protrūkių metu?

PSO konsultuoja šalis, kaip pasiruošti EHK protrūkiui ir reaguoti. Įvežtinių atvejų į kitas šalis prevencijai PSO rekomendavo Ebola viruso paveiktose Vakarų Afrikos šalyse riboti sergančiųjų asmenų tarptautines keliones, vykdyti sąlytį su sergančiu turėjusių asmenų atsekamumą ir stebėjimą.

PSO veiksmai:

  • Atlieka epidemiologinę priežiūrą visuose regionuose ir teikia informaciją apie protrūkius, jų plitimą;
  • Teikia visokeriopą pagalbą, jei reikia, pavyzdžiui, surandant ligonius paveiktose šalyse;
  • Teikia konsultacijas profilaktikos ir gydymo klausimais;
  • Nukentėjusioms šalims prašant siunčia ekspertus ir medicinines-sanitarines priemones (pavyzdžiui, asmenines apsaugos priemones sveikatos priežiūros darbuotojams);
  • Nukentėjusių šalių visuomenei teikia informaciją apie ligą, apsaugos priemones, mažinančias viruso plitimą;
  • Aktyvina tarptautinių tinklų ir organizacijų veiklą teikiant pagalbą, jei nukentėjusios šalys jos prašo.  Teikia rekomendacijas dėl tarptautinių kelionių ir prekybos ribojimų siekiant išvengti tarptautinių grėsmių visuomenės sveikatai.

16. Ar saugu keliauti protrūkio metu? Ką rekomenduoja PSO ir kitos institucijos?

Atsižvelgdama į susiklosčiusią situaciją Vakarų Afrikos šalyse, į susirgimų skaičiaus didėjimą ir paveiktų teritorijų plėtimąsi, PSO paskelbė nepaprastą ir grėsmingą visuomenės sveikatai situaciją ir rekomendavo atsisakyti nebūtinų kelionių į Ebola viruso paveiktas Vakarų Afrikos šalis. Tačiau ši rekomendacija gali būti koreguojama priklausomai nuo situacijos.

Asmenų, keliaujančių į teritorijas, kuriose plinta susirgimai EHK, užsikrėtimo rizika PSO vertinama kaip labai maža, kadangi viruso perdavimas nuo žmogaus žmogui įvyksta tik tiesioginio sąlyčio būdu  su sergančiojo asmens krauju ir kūno skysčiais.

17. Ar saugu keliauti kartu su žmonėmis, užsikrėtusiais Ebola virusu?

Kaip ir kiekvienos kitos pavojingos užkrečiamosios ligos atveju, visada yra rizika, kad užsikrėtęs Ebola virusu žmogus, gali keliauti. Jeigu iki kelionės užsikrėtusiam žmogui neišsivystė ligos požymiai, jis viruso neplatina ir nėra užkrečiamas. Jei užsikrėtusiam žmogui ligos požymiai prasidėjo kelionėje (pavyzdžiui, lėktuve, laive), jis privalo nedelsiant pasakyti apie tai orlaivio ar laivo ekipažui arba atvykus nedelsiant kreiptis medicinos pagalbos. Asmenys, kuriems liga prasidėjo keliaujant, turi būti pagal galimybę izoliuojami, kad infekcija neišplistų tarp kitų keleivių. Nors tokiais atvejais kitiems keleiviams rizika užsikrėsti yra labai maža, tačiau rekomenduojamos sąlytį turėjusių su sergančio asmens kūno skysčiais atsekamumo priemonės

18. Ar saugu keliauti į Ebola virusu paveiktas teritorijas?

Rizika, kad asmenys, keliaujantys į paveiktas teritorijas turistiniais ar verslo tikslais, užsikrės Ebola virusu tarptautinių organizacijų vertinimu yra labai maža. Virusu užsikrečiama tik tiesioginio nesaugaus sąlyčio būdu su sergančiojo krauju ar kūnos skysčiais. Tokie sąlyčiai mažai tikėtini asmenims, keliaujantiems po paveiktas šalis. Bet kokiu atveju turistams rekomenduojama vengti tiesioginių sąlyčių su ligoniais, laukiniais gyvūnais.

Jeigu jūs aplankysite paveiktose teritorijose gyvenančią savo šeimą ar draugus, užsikrėtimo rizika taip pat yra labai maža, jei tuo metu neturėjote sąlyčio su sergančiuoju asmeniu. Jei toks sąlytis su ligoniu ar mirusiuoju nuo EHK buvo, būtina apie sąlytį vietoje, ar atvykus namo informuoti visuomenės sveikatos priežiūros specialistus galimai sąlytį turėjusių asmenų atsekamumo tikslais. Sąlytį turėjusių su sergančiojo kūno skysčiais asmenų  atsekamumas būtinas infekcijos plitimui riboti.

19. Kokia kitų užkrečiamųjų ligų rizika Vakarų Afrikos šalyse?

Keliaujantiems pravartu žinoti, kad Afrikos šalyse yra registruojamos ir kitos labai pavojingos hemoraginės karštligės – Marburb‘o, Lassa, Krymo-Kongo.

Vykstantiems į Gvinėją, Liberiją ar Sierra Leone būtina turėti tarptautinį sertifikatą, liudijantį skiepus nuo geltonojo drugio. Vakarų Afrikos šalyse keliautojams taip pat yra rizika užsikrėsti maliarija. Todėl prieš kelionę į tas šalis rekomenduojama pasirūpinti maliarijos prevencijos priemonėmis, saugotis moskitų įkandimų, keliaujant nuolat plauti rankas, gerti saugų geriamąjį vandenį ir vartoti saugų maistą.

 

20. Ar gali būti įvežta EHK į Europos Sąjungos šalis, taip pat ir į Lietuvą?

 

Taip, tokia galimybė yra, kadangi Europos šalių medikai dirba Vakarų Afrikos šalių ligoninėse teikdami pagalbą nukentėjusiems asmenims. Užsienio ministerijos duomenimis, Vakarų Afrikos šalyse gyvena ir dirba Lietuvos piliečiai.

 

21. Ar yra ir kokia įvežtinių (jei tokie būtų) EHK atvejų plitimo Europoje, taip pat ir Lietuvoje rizika?

Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras įvežtinių EHK atvejų plitimo riziką Europos Sąjungos šalyse vertina kaip labai mažą, kadangi:

  • Iki šiol Filovirus šeimos virusai neplito Europoje;
  • Nuo šio EHK protrūkio Afrikoje pradžios (2013 m. gruodis) tarp grįžusių keliautojų ir turistų užsikrėtimo Ebola virusu atvejų Europoje neregistruota;
  • Yra gerai žinomas viruso plitimo būdas ir apsisaugojimo priemonės;
  • Europos Sąjungos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje nustatytos griežtos pacientų izoliavimo priemonės, vykdomos per kraują ir kūno skysčius plintančių infekcijų profilaktikos priemonės ligoninėse;
  •  Medikams, keliautojams, visuomenei teikiama informacija.

Bendros PSO rekomendacijos keliaujantiems

  • Atvykusiems į paveiktas teritorijas rekomenduojama vengti bet kokių sąlyčių su infekuotais ir sergančiais, ypatingai vietos gyventojais;
  • Medicinos darbuotojai, atvykę į epidemijos zoną, privalo besąlygiškai vykdyti infekcijų kontrolės rekomendacijas;
  • Kiekvienas asmuo, keliaujantis teritorijose, kur atsiranda vis nauji susirgimų atvejai, turi žinoti Ebola ligos požymius ir atsiradus pirmiesiems požymiams kreiptis į medikus;
  • Medicinos darbuotojai, grįžę iš paveiktų teritorijų, kur teikė sveikatos priežiūros paslaugas gyventojams ir pajutę pirmuosius panašius į EHK požymius,  turi būti traktuojami kaip įtariami sergant EHK.

Daugiau rekomendacijų keliaujantys gali rasti PSO internetinėje svetainėje: http://who.int/ith/updates/20140421/en/.

 

 

 

 

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras

Parengta pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas


filmukai.png

2018-04-10 Naujienos

Maloniai kviečiame susipažinti su Valstybinės ligonių kasų prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VLK) parengtais informaciniais vaizdo pranešimais:

Šeimos gydytojo paslaugos

 

Ką svarbu žinoti apie Europos sveikatos draudimo kortelę?

 

Vėžio prevencinės programos

 

Privalomojo sveikatos draudimo nauda

 

Receptiniai vaistai (SAM)

 

Sąnarių keitimo operacijos

 

Būk protingas, nepermokėk už vaistus (socialinė reklama)

 


basket-bicycle-bike-805303-600x400.jpg

2018-04-09 Naujienos

Artėjant tikrajai pavasario šilumai, miestų gatvėse vis dažniau bus galima pamatyti dviratininkus. Dažnai važiuojame dviračiais sportuodami arba tiesiog savo malonumui, pramogai, taip pat dviratis yra labai praktiška, aplinką tausojanti susisiekimo priemonė, pamėgta daugelyje pasaulio miestų.

 

Dviratis nekelia triukšmo, neteršia aplinkos išmetamosiomis dujomis ir nereikalauja daug erdvės, taupo mūsų pinigus. Tai yra greičiausia transporto priemonė mieste, nes dviračiu daug kur galima nuvažiuoti greičiau negu lengvuoju automobiliu ar viešuoju transportu, juk dviratininkui nebaisios nei automobilių spūstys, nei prasti keliai, dviračiui daug lengviau negu automobiliui rasti vietą namie ar aikštelę mieste.

 

Važinėjimas dviračiu populiarėja ir Lietuvoje – vis dažniau dviračiais važiuojama į darbą, mokymo įstaigą, parduotuvę, svečius ar sodą. Tam įtakos turėjo ir valdžios pastangos: pastaraisiais metais daug dėmesio buvo skiriama alternatyvaus aplinkos neteršiančio transporto (dviračių, velomobilių ir kt.) propagavimui, nutiesta arba nužymėta daug dviračių trasų, dažnai lankomose miesto erdvėse, netoli dviračių takų, šalia įėjimų į pastatus įrengta nemažai dviračių stovėjimo aikštelių, dviračių stovų. Labai svarbu, kad prie darboviečių, mokymo įstaigų būtų įrengtos dviračių stovėjimo aikštelės – tai skatina važinėti dviračiais ir privačių kompanijų, ir valstybinių įstaigų darbuotojus, studentus.
Sparčiai populiarėja Lietuvoje ir dviračių turizmas: visuose regionuose planuojamos ir kuriamos dviračių trasos ir maršrutai, rengiami ir įgyvendinami dviračių turizmo plėtros planai ir projektai.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 25 proc. visų kelionių automobiliais vyksta mažesniu kaip 2 km, 50 proc. – mažesniu nei 5 km, o 75 proc. – mažesniu nei 7 km atstumu. Tai yra atstumai, kuriuos su malonumu ir nauda sveikatai galima per 8–30 min. įveikti dviračiu arba per 20–60 min. pėsčiomis.

 

Kodėl verta važiuoti dviračiu? 

Važiavimo dviračiu nauda organizmui neginčijama. Juk tai puikus būdas laikytis sveikesnio gyvenimo rekomendacijų ir įtraukti fizinius pratimus į kasdienį gyvenimą! Važiavimo dviračiu mėgėjas niekada nepasakys, kad neturi laiko fiziniam aktyvumui. Važinėjimas dviračiu gerina mūsų sveikatą ir fizinę būklę, padeda išvengti širdies ir kraujagyslių ligų, priklausomybės nuo vaistų, diabeto, per didelio cholesterolio kiekio kraujyje.
Važiuojant dviračiu dirba visi kūno raumenys, vyksta intensyvi medžiagų apykaita, kepenys greičiau šalina nereikalingas medžiagas. Minantis pedalus žmogus išgeria daugiau vandens, tad intensyviau valosi organizmas. Per dieną dviračiu reiktų važinėti apie dvi valandas ir dviratį rinktis ne stovintį treniruoklių salėje, o paprastą ir kuo dažniau laiką leisti gamtoje. Žmonių, reguliariai važinėjančių dviračiu (ne mažiau kaip 3 val. per savaitę, 36 savaites per metus), santykinė visų mirčių rizika sudaro 0,72 (t. y. 28 proc. mažesnė nei važinėjančių automobiliais).
Be to, mindami dviračių pedalus ugdome savo balanso pojūtį, koordinaciją bei ištvermę. Važinėjimas dviračiu, kaip ir bėgiojimas, vaikščiojimas pėsčiomis, užgrūdina ir sustiprina organizmą. Ypač imuninę sistemą grūdina važiavimas dviračiu įvairiu oru. Skeptikams, manantiems, kad mūsų klimatas nepalankus dviračiams, norime pasakyti, kad dviračiu įmanoma važiuoti bet kokiomis oro sąlygomis, tik reikia tinkamai apsirengti: smulkaus ar trumpo lietučio metu užtenka striukės, o smarkiai lyjant prireiks neperšlampamo apsiausto ir kelnių, taip pat batų apsaugos. Karštomis dienomis kūną vėsina vėjelis, kylantis važiuojant.

 

Važinėjimas dviračiu padeda išvengti antsvorio ir nutukimo

Tyrimai parodė, kad mūsų šalyje nutukimo problemų turi apie 19 proc. gyventojų, daugiau kaip pusė gyventojų turi antsvorio. Antsvoris ir nutukimas ženkliai didina lėtinių neinfekcinių ligų, tokių kaip diabeto, širdies ir kraujagyslių susirgimų, tam tikrų rūšių vėžio, riziką. Nutukusieji neretai turi ir psichologinių problemų. Viena iš pagrindinių antsvorio ir nutukimo epidemijos priežasčių yra fizinio aktyvumo mažėjimas. Žmonėms, turintiems antsvorio problemų, patartina rinktis dviratį. Jis ne tik padės sudeginti nereikalingas kalorijas (važiuojant dviračiu per 30 min. sudeginama 350 kcal.), bet ir pagreitins medžiagų apykaitą, nuo kurios priklauso žmogaus kūno svoris. Svarbu tai, kad važiavimas dviračiu nėra toks žalingas sąnariams kaip, pavyzdžiui, bėgimas. Tai ypač aktualu žmonėms, turintiems didelį antsvorį. Važiuojant dviračiu mažesnis fizinis krūvis tenka ne tik sąnariams, bet ir visam organizmui.

 

Naudinga psichinei ir emocinei sveikatai

Važiavimas dviračiu tinkamas žmonėms, kenčiantiems nuo streso, įtampos, nerimo. Buvimas gryname ore padeda organizmui geriau pasisavinti deguonį, graži aplinka – atsikratyti blogų minčių, atsipalaiduoti. Įrodyta, kad streso hormonas, kurį gamina žmogaus organizmas, gali būti slopinamas tik fiziniu krūviu, todėl pasivažinėję dviračiu jausitės ne tik fiziškai energingesni, bet ir emociškai stabilesni.

 

Patinka ir vyresnio amžiaus žmonėms, ir vaikams 

Dviračių sportui nėra jokių amžiaus ribų. Šią transporto priemonę jau seniai pamėgo garbaus amžiaus žmonės ir dažnai renkasi kaip pigesnį susisiekimo būdą vykdami į svečius, parduotuvę ar sodą. Vieni didžiausių dviračių entuziastų yra vaikai. Jie mielai ant dviračio leidžia laisvalaikį, dalyvauja įvairiose dviračių lenktynėse, varžybose, konkursuose.

 

Mažiau užterštas oras 

Naujausiais Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje užregistruota daugiau kaip 1,7 mln. lengvųjų automobilių, kurie per metus išmeta į aplinkos orą daugiau kaip 160 000 tonų sveikatai kenksmingų ir šiltnamio efektą sukeliančių teršalų, tokių kaip kietosios dalelės, azoto oksidai, sieros oksidai, anglies dioksidas, angliavandeniliai ir kt. Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos, nuo oro užterštumo žmonės miršta tris kartus dažniau nei automobilių avarijose. Vien Europos Sąjungoje dėl užteršto oro kasmet anksčiau laiko miršta daugiau nei 400 000 žmonių. Didėjant automobilių skaičiui, vis daugiau sunaudojant degalų, didėja aplinkos tarša. Autotransporto teršalų emisijos sudaro didžiąją dalį miestų aplinkos oro taršos: miestuose apie 40 proc. pavojingų oro teršalų išmeta automobiliai, kai kuriais duomenimis – net iki 80 proc. Kuo daugiau žmonių mieste važinės dviračiu, tuo mažesnis bus oro užterštumas.

 

Sumažėja triukšmas

Daugiau kaip pusė Europos miestų gyventojų gyvena triukšmingoje aplinkoje. Triukšmas turi neigiamos įtakos žmonių sveikatai bei gyvenamosios ir poilsio aplinkos kokybei. Manoma, kad nuolatinis eismo triukšmas ne tik sukelia susierzinimą, kenkia klausai, bet ir gali paskatinti širdies ir kraujagyslių ligas, sukelti miego sutrikimus, pažeisti organų funkcijas Transporto keliamas triukšmas sudaro iki 80 proc. viso miestuose vyraujančio triukšmo. Dviračių transportas sumažina triukšmą miestuose.

 

Važiavimas dviračiu nieko nekainuoja

Dviratis kainuoja tik 2–3 proc. automobilio kainos, jam nereikia degalų, draudimo, minimalios eksploatavimo išlaidos, jo statymas nieko nekainuoja. O jeigu važiavimas dviračiu po darbo į namus prilygsta treniruotei sporto salėje, tai po sunkios darbo dienos nebus būtinybės skubėti į sporto salę. Vadinasi, ne tik nereikės mokėti už treniruotes, bet ir atsiras daugiau laisvo laiko.

 

Važiuokime dviračiais atsakingai 

Dviračių vairuotojai yra visateisiai eismo dalyviai ir turi laikytis Kelių eismo taisyklių. Be to, labai svarbus visų eismo dalyvių – vairuotojų, pėsčiųjų ir dviratininkų – tarpusavio supratimas ir tolerancija. Turėtume nepamiršti, kad dviratės transporto priemonės yra itin pažeidžiamos susidūrimo su motorine transporto priemone atveju, važiuojant dviračiu galima pargriūti, todėl labai svarbi dviračių vairuotojų apsauga.
Nors Kelių eismo taisyklės numato, kad dviratininko apsauginiai šalmai privalomi tik nepilnamečiams, visiems dviračių vairuotojams rekomenduojame juos segėti. Apsauginiai dviratininkų šalmai yra iškloti storu polistireno sluoksniu, kuris sugeria smūgio jėgą ir gali sušvelninti avarijos pasekmes, ypač susijusias su galvos traumomis.
Kad eismas būtų saugus, svarbu laiku pastebėti kitus eismo dalyvius. Dviratininkams taip pat labai svarbu būti pastebimiems, ypač naktį. Važiuojant keliu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, dviračio priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o gale – raudonos šviesos žibintas, dviračio vairuotojas privalo dėvėti šviesą atspindinčią liemenę arba būti prie drabužių kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje prisisegęs šviesą atspindinčius elementus. Dviračio vairuotojui leidžiama važiuoti keliu tik tvarkingą stabdį ir garso signalą turinčiu dviračiu.
Važiuoti keliais dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų, o išklausiusiems atitinkamą mokymo kursą ir turintiems mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą – ne jaunesniems kaip 12 metų asmenims. Gyvenamojoje zonoje dviračių vairuotojų amžius neribojamas.
Dviračių taku dviračio vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau tako (jiems skirtos tako dalies) dešiniojo krašto. Jeigu pėsčiųjų ir dviračių eismui skirtame take ar šaligatvyje važiuojamosios dalies ženklinimo linijomis (baltu dviračio simboliu) yra paženklinta dviračių eismui skirta tako (šaligatvio) dalis, dviračio vairuotojas privalo važiuoti tik ja ir kuo arčiau jos dešiniojo krašto. Dviračių vairuotojai privalo nekelti pavojaus pėstiesiems.

 

Dviračių vairuotojams draudžiama: 

• važiuoti važiuojamąja dalimi, jeigu įrengti dviračių takai;
• važiuoti automagistralėmis ir greitkeliais;
• važiuoti nelaikant bent viena ranka vairo;
• vežti keleivius, jeigu nėra įrengtų specialių sėdėjimo vietų;
• vežti, vilkti ar stumti krovinius, kurie trukdo vairuoti arba kelia pavojų kitiems eismo dalyviams;
• būti velkamiems kitų transporto priemonių;
• vilkti kitas transporto priemones, išskyrus tam skirtas priekabas;
• važiuoti įsikibus į kitas transporto priemones.

 

Jeigu nusprendėte pradėti važinėti dviračiu – puiku. Pasirinkite dviratį, kuris atitinka jūsų ūgį, nes važiuojant netinkama transporto priemone greičiau pavargstama, per daug įsitempia raumenys. Jeigu iki pirmojo važiavimo dviračiu mažai judėjote, nepulkite iš karto važiuoti didelių atstumų. Važiavimo dviračiu laiką reikėtų didinti palaipsniui, o jeigu pasirinkote važiuoti ilgą atstumą nepamirškite sustoti pailsėti.
Važinėtis dviračiu nerekomenduojama sergantiems tromboflebitu, venų išsiplėtimu (varikoze), jei skauda stuburą, juosmenį ar kaklą. Minant dviračio pedalus ne visada atsipalaiduojama ir dalis darbo atliekama su statine įtampa.

 

Taigi, važinėti dviračiais gali beveik visi. Esate miesto meras arba politikas, įmonės direktorius arba ekspertas, visuomenės aktyvistas arba tiesiog paprastas miesto gyventojas? Rinkitės aplinkos neteršiančią bei sveikatą stiprinančią, greitą ir pigią transporto priemonę – dviratį.

 

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Aplinkos sveikatos skyriaus visuomenės sveikatos administratorė Alina Rogoža


VšĮ Pakruojo ligoninė 2018 m. Visos teisės saugomos.